Clip Liberté - Emmanuelle Laborit
Uploaded by rsf_internet
Emanuelė Laborit yra įspūdingai išraiškinga aktorė. Kol jos gyvybingas veidas perteikia jos jausmus, jos greitai judančios rankos išaiškina jos mintis. Jos nesulaikė tai, kad yra kurčia nuo gimimo. Talentinga ir ryžtinga – tokia Emanuelė.
Tarptautinis vizualinis teatras įkurtas Paryžiuje 1976 m. skatinti gestų kalbos naudojimą ir scenoje pristatyti kurčius aktorius. Buvo iškart rastos pastovios patalpos renovuotame 186-ių vietų teatre. O Laborit jo direktorė ir didžiausia jo žvaigždė.
Emanuelės tikslas paprastas: pastatyti tiltą tarp kurčiųjų ir girdinčių žmonių, parodant, kad jie gali puikiai bendrauti vienas su kitu scenoje, taip pat kaip ir žiūrovai yra ir kurtieji ir girdintys.
Be jokių abejonių, Laborit pati buvo traukianti jėga, nes nuo 1993 m. jos vardas yra žinomas Prancūzijoje. Tais metais ji laimėjo Moljero premiją, didžiausią Prancūzijos teatro apdovanojimą, už jos vaidybą spektaklyje „Les Enfants du Silence“ („Tylos vaikai“).
Nuo XIX a. pab. švietimo politika uždraudė gestų kalbą ir reikalavo mokytis kurčius vaikus skaityti iš lūpų, jei įmanoma naudoti klausos aparatus ir mokytis kalbėti balsu. Vienas ankstyvų argumentų buvo tai, kad Dievas negali būti išreikštas gestų kalba. Vėliau buvo tvirtinama, kad gestų kalba izoliuoja kurčiuosius.
„Tai fantazijos girdinčiųjų, kurie nori, kad kurtieji girdėtų, tarsi kurtumas būtų neįgalumas, kuris turėtų būti išgydytas“,- sako Laborit.
1970 m., kai dar buvo draudžiama gestų kalba, Emanuelės tėvai suprato, kad mergaitė yra kurčia. Daktarai jiems liepė mokyti dukrą kalbėti, bet tėvai nebuvo įkalbėti to daryti. Kai Emanuelė buvo 7-erių metų, padedant amerikiečiams Bill Moody ir Ralph Robbins, ją pradėjo mokyti gestų kalbos. „Nuo tada aš tapau plepi ir laiminga mergaitė“,- sako Emanuelė.
1980 m., kai E. Laborit buvo 9-eri, ji pirmą kartą vaidino ant scenos, Robbins‘o sukurtame ir prodiusuojamame vaidinime. Nors sekantį dešimtmetį ji neskyrė laiko vaidinimui, bet ji išlaikė ryšį su Tarptautiniu vizualiniu teatru, kuris tuo metu buvo įsikūręs Château de Vincennes už Paryžiaus. Kompanija, turėdama ribotas lėšas, koncentravosi ties Prancūzų gestų kalbos mokymu ir galėjo pastatyti tik apie vieną pjesę per metus.
Po Emanuelės sėkmės spektaklyje „Les Enfants du Silence“ („Tylos vaikai“), ji sugrįžo į trupę vaidinti pagrindinį vaidmenį pjesėje „Antigone“, kuri buvo pristatyta 1995 metais Avignon festivalyje ir parodyta gastrolėse Graikijoje ir keliose Azijos šalyse.
2002 metais, kai Château de Vincennes savininkai norėjo atsiimti savo vietą, o teatras turėjo palikti Vincennes, Laborit buvo pakviesta su Jean-François būti La Bouverie bendradirektore. Kitais metais ji tapo vienintele direktore ir pradėjo planuoti teatro atgimimą pačioje Paryžiaus širdyje. Laimei, Prancūzijos politika taip pat pasikeitė. 1991 metais buvo leista mokyti gestų kalbos, o 2005 m. gestų kalba buvo pripažinta oficialia kalba.
Kai kurčiųjų teatras ilgai egzistavo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kai kuriose Europos šalyse, tuo tarpu Tarptautinis vizualinis teatras buvo neįprastas tuo, kad jis taip pat mokina gestų kalbos apie 800 studentų per metus. Bet mokoma yra per pjeses, vaidinimus scenoje, taigi kompanija, kuri turi 2.2 milijonų kasmetinį biudžetą, dabar tikisi pasiekti abi publikas: ir kurčiuosius, ir girdinčiuosius. Stebina, tačiau kurčiųjų publiką patraukti yra sunkiau, nei girdinčiuosius.
„Girdintieji dažniau eina į teatrą“, aiškina Laborit. „Dėl akivaizdžių priežasčių paprastai kurtieji neina į teatrus. Taigi, tai yra normalu, kad daugiau girdinčiųjų žiūrėjo spektaklį ‚K. Lear‘. Tai užtruks, kol kurtieji pažins šį teatrą ir pradės jį lankyti.“
„K. Lear“, pritaikytas ir sukurtas Marie Montegani, apėmė ir kurčius ir girdinčius aktorius, kurie ta proga taip pat pasimokė gestų kalbos.
„Aš noriu, kad šis teatras gyvuotų ilgai,“- sako Emanuelė. „Kaip puiku, kad žmonės, kurie mokosi gestų kalbos čia gali ją pamatyti teatre. Ir taip pat jie gali pamatyti, kad šis teatras nėra vien tik kurtiesiems. Kiekvienas gali jį lankyti. Kartą aš naudojau gestų kalbą kaip pasipriešinimą, bet iš tiesų, tai tik dar viena kalba.“
goldman : clip emmanuelle laborit
Uploaded by troyhrt
Taip pat Emanuelė parašė knygą "Žuvėdros klyksmas", kuri pasakoja, apie aktorės vaikystę tarp girdinčiųjų. Apie tai, kaip ji gyveno nemokėdama gestų kalbos, ir apie tai, koks pasaulis jai atsivėrė gestų kalbą išmokus.
šaltinis: www.iht.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą